Kalba gyventojai

Dailininkas Antanas Šeronas: „Man mūzos neegzistuoja“

Kamilės Adomaitytės nuotr.
Kamilės Adomaitytės nuotr.

Jaunosios kartos dailininkas Antanas Šeronas – puikiai pažįstamas šiauliečiams parodų lankytojams. Į Lietuvos dailę grąžinęs klasikinį tapybos braižą, A. Šeronas demaskuoja mūzas ir laužo stereotipą, kad menas pulsuoja tik sostinėje.

Ar tiesa, kad negyvenate iš kūrybos, o dirbate kelininku? Papasakokite, kaip ten atsidūrėte?

AB „Lietuvos geležinkeliai“  dirbu daugiau nei 7 metus. Lietuvoje dailininkams, neturintiems vardo, yra sunku išgyventi iš kūrybos.

Geležinkeliuose pradėjau dirbti, nes reikėjo pinigų studijoms. Pedagoginė sistema nevilioja ir nepanašu kad vilios dėl  jaunam žmogui sudaromų barjerų, mažo atlyginimo ir sunkaus psichologinio emocinio darbo krūvio. Be to, didelė tikimybė, kad neliktų laiko kūrybai.

Kodėl po studijų likote gyventi Šiauliuose, kas Jus čia sulaikė?

Pečius. 2017
Pečius, 2017

Niekas manęs pririšęs grandinėmis nelaikė, tiesiog turėjau geras sąlygas kurti. Greitai įsitraukiau į parodinę veiklą. O geros sąlygos reiškia galimybę save realizuoti. Žinoma, visai smagu būtu, jei  dailininkams skirtų kūrybines dirbtuves. Tuomet būtų galimybė dar labiau save realizuoti. Bet yra kaip yra.

Ar Jus inspiruoja Šiauliai? Tai geras miestas kurti?

Aplinkos inspiracija aktuali tiek, kiek ji svarbi pačiam. Labai daug kas priklauso nuo asmenybės charakterio. Žmogus  gali save daugiau inspiruoti, svarbiausia – motyvacija.

Šiauliai man patinka kaip išoriškai ramus miestas. Meninis gyvenimas verda, galerijose vyksta parodos, renginiai. Visada yra tobulintinų dalykų. Svarbu laiku atsinaujinti, kad nebūtų išsikvėpta. Dar ir nebijoti keistis, pažiūrėti kitu kampu.

Ar Šiauliuose yra pakankama menininkų, kūrėjų? O gal Jūsų draugai – ne menininkai?

Yra nemažai menininkų, kitaip niekas neateitų į galerijose vykstančius renginius. Tik vyksta emigracija, mažėja gimstamumas, natūralu, kad žmonių daugiau neatsiras.

O mano didžioji dalis draugų yra iš kultūrinės sferos. Jų nėra daug, bet kiek yra  tiek – ir užtenka

Aukšto kronikos
Aukšto kronikos

Ar ieškote mūzų, o gal Jus įkvepia kasdienės situacijos? Papasakokite, kaip gimsta Jūsų kūryba.

Man mūzos neegzistuoja. Mano nuomone, tai labai sureikšminama meno sferoje. Jei kūrėjas nori kažką pasiekti, jis turi dirbti nuosekliai, disciplinuotai. Aš save dažniau atrandu kūryboje kasdieninėse situacijose. Man patinka tarytum keliauti laiku. Viename darbe gvildenu 19 amžiaus motyvus, kitame –21-ojo niuansus per savo individualią prizmę.

Kovo mėnesį Panevėžyje pristatydamas savo parodą sakėte, kad šiuolaikinis menas Jums visiškai neįdomus. Kodėl?

Man nepatinka, kad šiuolaikinėje tapyboje yra tarsi užtušuojamas individualumas. Paprasčiausiai neįdomu  kurti kaip kiti. Man tai nesuprantama. Žmogus yra individualybė – kam parsiduoti kitiems, dėl laikino populiarumo? Tendencijos ateina ir išeina.

Jus giriamas dėl gebėjimo jausti spalvas, klasikinės tapybos atgaivinimo. Kaip atradote savo stilių?

Aš  tų gyrimų nesureikšminu, aišku, malonu, bet reikia eiti į priekį, o nesižvalgyti atgal. Savęs ieškojimas  ir tobulinimas yra būtinas dalykas, norint kažką pasiekti. Esu tokios nuomonės, kad viskas yra pasiekiama per darbą. Žinoma reikia ir sėkmės, bet pagrindiniu pamatu lieka pastovus darbas.

Vis pabrėžiate, kad esate iš kaimo. Kuo tas Jūsų kaimas toks ypatingas ir kaip atsitiko, kad ne taip, kaip daugelis jaunų žmonių, nesiveržėte į sostinę?

Kaimas yra mano gimtinė, be jo aš neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jame aš randu tai, kas man svarbu. Širdyje ir liksiu kaimo žmogumi iki gyvenimo galo. Dailės sferoje  ne viskas toje sostinėje yra idealu. Aišku, gyvenimas yra spalvingas ir nežinia į kokią pasaulio vietą gali jis nuvesti.

Mūsų tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte šiauliečiams?

Augti ir stiebtis į viršų. Nepasiduoti nesėkmėms, nes tikra teisybė – tai, kas mūsų nesužlugdo, padaro mus stipresniais.

Ačiū už pokalbį!