Kalba gyventojai

Lėkščiasvydžio entuziastas: „Kas, jei ne mes patys padarysime Šiaulius geresnius?“

Karolis sako, kad yra ne treneris, o komandos draugas/©Asmeninio archyvo nuotr.
Karolis sako, kad yra ne treneris, o komandos draugas/©Asmeninio archyvo nuotr.

Iniciatyvus, veiklus, darbštus – visi šie epitetai tinka kalbant apie lėkščiasvydžio entuziastą Karolį Novikovą. Pagyvenęs Kaune ir Vilniuje, jaunas vaikinas galiausiai grįžo į Šiaulius, kur buria savo svajonių komandą ir tiki, kad po 10 metų vietinė komanda taps elitine.

Papasakok savo kelią iki grįžimo į Šiaulius – kaip priėmei tokį sprendimą?

Kai atėjo laikas rinktis studijas, norėjau studijuoti kūrybines industrijas, nes dalis giminės menininkai, muzikantai ir pats muzikos mokyklą lankiau, kita dalis – verslūs, darbštūs, o aš nei šioks, nei toks su tuo savo sportu. Bet neįstojau ten, kur norėjau, o įstojau į Šiaulių kolegiją studijuoti socialinį darbą. Bet po gerų pusės metų man vienas geras draugas pasakė, kad tos studijos visiškai ne man. Pradėjau mąstyti, kad mokslų metimas dar yra šioks toks tabu. Tačiau nusprendžiau, kad metu ir viskas. Visi pamatė, kaip užsispyriau ir galiausiai išleido į Kauną, studijuoti sporto vadybos. Tada labai apleidau Šiaulius.

Pabaigiau studijas, turėjau galimybę praktikuotis Lietuvos futbolo federacijoje, Kauno „Žalgiryje“, dirbau su sporto renginiais. Praėjusiais metais tapau Europos ultimeito federacijos jaunimo komiteto narys. Du metus jau esu Lietuvos skraidančiojo disko federacijos komiteto narys, tad tos veiklos buvo. Bet po studijų pradėjau galvoti ką daryti. Ir visą tą laiką žaidžiau su kitais klubais tiek Kaune, tiek Vilniuje. Galiausiai supratau, kad nėra didesnio kaifo nei žaisti su savo komanda, kurią pats įkūrei. Taigi, dar kiek pagyvenęs Kaune ir susidėliojęs, kad ten aš viską padariau ir pasiekiau visus išsikeltus tikslus, grįžau į Šiaulius. Ir pradėjau iš naujo lipdyti komandą.

Ar tai yra tavo bendraamžiai?

Anksčiau buvo bendraamžiai, dabar didžiąją dalį sudaro mokyklinio amžiaus jaunimas – tiek vaikinai, tiek merginos. Šiais metais su jais važiavome ir į Lietuvos čempionatą.

Su tokiu jaunimu šiek tiek paprasčiau, nes jie turi daugiau motyvacijos, noro kovoti. Jų vienintelė problema – finansinė, ką aš pats turiu suderinti su tėvais. Net buvau gavęs tokia pastabą iš tėvų, kai tris savaitgalius iš eilės vežiau komandą į turnyrus ir paskambinęs tėvams pasakiau apie dar vienas varžybas, jie man sako: „Galbūt mes jau galim su vaikais pabūti?“ (šypsosi).

Mano tikslas yra labiau investuoti į vaikus, nes jie yra komandos ateitis, o vyresniems šiek tiek sunkiau prisitaikyti, suderinti, nes kas su šeimom, kas su darbais.

Kaip populiarinti tokį sportą, kad kas nors ateitų žaisti?

©Asmeninio archyvo nuotr.
©Asmeninio archyvo nuotr.

Populiarinu visais būdais. Pavyzdžiui, dabar renku merginų komandą, tai joms žadu, kad lakuosiu nagus, gaminsiu veganiškus makaronus, plausiu indus (juokiasi). Lietuvoje yra viena labai stipri komanda, susikūrė antra ir aš sau išsikėliau ambiciją sukurti trečią.

O su vaikais yra taip, kad pakvieti vieną žaisti, jis atsiveda kitą, jiems suorganizuoji pirmas varžybas ir paprastai to užtenka, kad jie liktų. Nes tame paaugliškame etape yra tas noras pasirodyti, parodyti save. Jiem varžybinės nuotaikos kūrimas, ypač vaikinams, labai gerai veikia, nes jie nori žaisti, nori nugalėti.

Aš nesu treneris oficialiai: algos už tai negaunu, nesu baigęs pedagogikos ir mano tikslas nėra treniruoti jaunimo. Mano tikslas yra sukurti stiprią Šiaulių komandą, o tai reiškia, kad turiu treniruoti jaunimą, o kai treniruoji jaunimą, turi organizuoti ir įvairias varžybas: tarpmokyklines, turnyrus ir panašiai.

Ir tėvai lengvai išleidžia savo vaikus pas kažkokį jaunuolį treniruotis?

Tai susipažįsti, pašneki, pabendrauji, manau, tai svarbiausia. Nesu treneris, bet esu draugas. Ir stengiuosi, kad komandoje nebūtų vieno „valdančio“ asmens, suteikiama lygi teisė suteikti nuomonę ir priimti sprendimus visiems, nepaisant to, ar tai yra tavo pirma treniruotė, ar žaidi keturi metus.

Visi turim nuomonę, visi šnekamės kaip ką galim daryti, visi po varžybų pilni emocijų, tai sėdim, šnekam: kas blogai, kas nesisekė.

Kaip tik savaitgalį buvau seminare ir pasakojau, kodėl jaunimui reikalingas komandinis sportas. Kiek yra patyčių mokykloj? Kiek mes turim psichologinių problemų, kiek nėra socializacijos, kiek neranda draugų ir kiek daug tokių problemų, kurias galima vienu tokiu dalyku – sportu – išspręsti. Nebūtinai profesionaliai, tiesiog ateiti į kiemą, pažaisti, sujudinti – endorfinai, laimė, tikslas nugalėti.

Koks kontrargumentas būtų tiems, kurie sako, kad krepšinis ar futbolas yra įdomesnis sportas?

Tiesą sakant, siūlyčiau ateiti į treniruotę ir pažaisti. Lėkščiasvydis yra amerikietiško futbolo, regbio, futbolo ir krepšinio mišinys: turi greitai bėgti, greitai šokti, mesti diską ir per visą aikštelę yra daug dedamųjų dalių, kurių vienoje ar kitoje sporto šakoje nėra. Be to, oficialus standartas yra mišri komanda, tad mes žaidžiam visi kartu: merginos ir vaikinai vienoje komandoje.

Pats niekada nebuvau pagalvojęs, kad kitas sportas įdomesnis. Tiesiog jis man patinka, todėl einu, kviečiu, siūlau pabandyti. Kartais, kažką darydamas, net nesusimąstai, nes turi tikslą.

Papasakok daugiau apie lėkščiasvydį. Kaip pavyko suprasti, čia nėra nei amžiaus grupių, nei lyčių skirstymo. Kas dar yra įdomaus šiame sporte?

Jei pradėti nuo istorijos, tai jo pradžia yra maždaug šeštame-septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jungtinės Amerikos valstijose. Lietuvoje atsirado 2000-aisiais, o 2003 m. susikūrė Skraidančio disko federacija. Šiauliuose klubą įkūrėme 2014 m.

Pats sportas yra kaip amerikietiškas futbolas: yra dvi zonos, kur turi pelnyti tašką, nusviedžiant diską savo komandos nariui. Bet priešingai nei amerikietiškame futbole, negali bėgti su disku. Pagavęs diską, turi mesti jį kitiems komandos nariams. Čia nėra fizinio kontakto. Faktas, kad gaudant diską visko būna, bet iš esmės, čia nėra fizinio kontakto ir negali stumdytis. Mes neturime teisėjo, kas kitiems dažnai kelią nuostabą. Bet esmė tokia, kad mes visi turime išmanyti taisykles ir patys prisiimti atsakomybę už tai, ką darom aikštelėje. Jeigu yra ginčas, yra interpretacijos, ką tokiu atveju daryti ir mes viską išsisprendžiam. Ir nežinau kito sporto, kuriame oficialus standartas būtų mišri komanda. Lauke žaidžiama 7 prieš 7, paplūdimy ar salėj – 5 prieš 5.

Kur dažniausiai treniruojatės?

Visur iš esmės. Darėme renginį, kad galėtume apeiti visus Šiaulių stadionus. Darėm šešias skirtingas treniruotes: tris Pietiniam, tris centre. Lauko sezono metu dažniausiai V. Kudirkos gimnazijos arba Gegužių progimnazijos stadionuose treniruojamės. Salės sezono metu eisim treniruotis į Gegužių progimnaziją – susimesim pinigų ant salės ir eisim treniruotis.

Kokie Jūsų komandos pasiekimai?

Vienas iš pasiekimų yra tas, kad kai mūsų komanda dar buvo neseniai susikūrusi, laimėjom trečią vietą pradedančiųjų turnyre.

Dabar turim labai stiprią merginą Viktoriją Račkauskaitę, kuri jau kelis turnyrus iš eilės laimi pirmas-antras vietas. Yra toks formatas, kai komanda burtų kelių, pagal tavo žaidimo lygį išskirsto, pavyzdžiui, žaidi keturis metus, kitas žaidžia tik metus ir išskirsto: stipriausi keturių metų žaidėjai, trijų metų žaidėjai, dviejų ir vienerių metų žaidėjai. Mes dalyvavom trijuose turnyruose, kuriuose Viktorija parodė labai gerus rezultatus: užėmė pirmą-antrą vietas, o vienose varžybose dar tapo naudingiausia žaidėja.

Iš tiesų, pasiekimas vien tai, kad turime žaidžiančių moksleivių. Mes kol kas negalime pasigirti labai gerais rezultatais varžybose, bet stengiuosi kurti konkurencinę nuotaiką. Lapkritį bus varžybos, tai bus atrankinės, kad komandos nariai suvoktų, kad turi atiduoti visą save, jei nori važiuoti. Anksčiau nebūdavo žmonių ir veždavaisi bet ką. Dabar tikslas yra kelti kuo aukštesnį lygį.

Papasakok apie įrangą: ar tai galiu žaisti su lėkšte, nusipirktu bet kokioje parduotuvėje?

Oficialus standartas yra 175 gramų diskas, tad jis nėra sunkus. Lietuvoje diskas kainuoja apie 15 eurų. Mes komandoje po vieną diską turim. Aš asmeniškai nei vieno neturiu, nes visus išdalinau. Ir reikia aikštę pasiruošti – viskas, daugiau nieko nereikia.

Kaip paruošiate aikštelę?

 Kartais ir batus tam panaudojame, kai nepasiimam kuoliukų. Pati įranga nekainuoja daug. Varžybos kainuoja. Pavyzdžiui, lapkritį vyks dviejų dienų varžybos, tai su visais mokesčiais, kelione, nakvyne hostelyje, skaičiuoju apie 50 eurų žmogui iš savo kišenės. Jūs klaustumėt, kodėl mes neturim oficialaus klubo ir kur tie du procentai? Tai ties tuo šiuo metu dirbu: noriu įsteigti klubą, o kadangi procentai renkami pavasarį, tai iki tol, tikiuosi, viską ir susitvarkysim.

Koks Jūsų komandos pavadinimas?

Karolis pasakoja, kad tarp Lietuvos lėkščiasvydžio komandų daug gyvūnų pavadinimų, tad jų komanda nusprendė būti originaliais/©Asmeninio archyvo nuotr.

Vadinamės „Frismatic“. Mūsų komandos valdyba taip nusprendė (šypsosi). Aš asmeniškai norėjau, kad vadintumėmės „Šiaulių drakonai“, bet, kaip ir sakiau, komandoje yra lygios teisės.

Kodėl atbaidė nuo „Drakonų“? Lietuvoje gana daug su gyvūnija susijusių komandų: Klaipėdoje yra „Marių meškos“, Vilniuje – „Vorai“, Kaune –„Skraidantys drambliai“, Jurbarke – „Velniai“. Ir vienas komandos narys sako: „Gal mes kitokie būkim?“ ir pasiūlė pavadinimą „Frismatic“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet visi nubalsavo ir nieko negali sakyti.

Pavadinimas reiškia: Fris – frisbee (lėkščiasvydis – red. past.), mat – tai kaip mate (draugelis – angl.) ir tic – automatic (automatika – angl.). Tai galima būtų versti, kad tai tokie lėkščiasvydžio draugeliai, kurie dalinasi geromis emocijomis su visu pasauliu.

Turite savo komandos talismaną?

 Kol kas dar ne, bet galvojam. Kol kas dar ir logotipo neturim. Bet viskas bus su laiku. Nemanau, kad tie dalykai dabar esminiai, nes reikia užsiimti treniruotėmis.

Dažna sportininkų svajonė, ypač tų, kurie užsiima jaunomis sporto šakomis, kad sporto tą jų šaką įtrauktų į Olimpines žaidynes. Ar tu turi tokią svajonę?

Geras klausimas. Mano svajonė yra patekti į nacionalinę rinktinę pirmiausia (juokiasi). Bet dėl to dabar vyksta daug gerų dalykų. Pasaulinė skraidančiojo disko federacija (WFDF) 2015 m. buvo pripažinta IOC (International Olympic Committee – Tarptautinis Olimpinis komitetas). Tai reiškia, kad visos nacionalinės federacijos, esančios valstybėse (deja, Lietuvoje lėkščiasvydis dar nėra pripažintas kaip sporto šaka), gali eiti į savo šalies olimpinius komitetus ir prašytis, kad būtų oficialūs nariai ir gautų papildomą finansavimą. Manau, labai geru keliu einama

Kaip viskam randi laiko: dirbti, treniruoti jaunimą, organizuoti varžybas?

Mano darbas yra penkios minutės nuo mano buto, tai nuo aštuonių iki šešių dirbu savo pagrindiniame darbe, kuris mane išlaiko. Visa kita – jau po darbo. Priklausomai nuo ūpo ir ką turiu padaryti, tai dirbu iki kokios pirmos nakties. Dar yra savaitgaliai. O visos investicijos – iš savų pinigų. Bet man problemos tame nėra, net žinau, kad tai yra mano pašaukimas. Labai smagu, kai dar jauti viso to prasmę ir jei gali prisidėti prie jaunimo gerovės – kodėl gi ne?

Ko palinkėtum Šiaulių jaunimui?

Daugiau pozityvo. Kai pats buvau moksleivis, atrodė kad tuose Šiauliuose nieko gero, kokiam Vilniuje ar Kaune  įdomiau. Bet dabar man atrodo, kad reikia į kuo daugiau veiklų įsilieti, daugiau atrasti.

Visi labai negatyviai žiūri į Šiaulius ir tai nėra gerai. Esu už tai, kad visi išvažiuotų, pamatytų, kaip yra kitur ir grįžtų su savo patirtimi. Nes kas jei ne mes patys padarysime Šiaulius geresnius?

©Asmeninio archyvo nuotr.

Ačiū už pokalbį!