Kalba gyventojai

Signataras Mindaugas Stakvilevičius: „Norėčiau palinkėti nekariauti“

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, signataras Mindaugas Stakvilevičius

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas, 1990 m. kovo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to signataras Mindaugas Stakvilevičius gali net kelias valandas cituoti mėgstamus Lietuvos poetus. Ilgus metus atidavęs studentams ir politikai, dabar džiaugiasi ramia senatve ir šimtmečio proga linki nugalėti visas kliūtis, nesipykti ir nekariauti.

Esate ne šiaulietis, gimėte Lazdijų rajone. Kada pirmą kartą atvykote į Šiaulius?

Pirmą kartą Šiauliuose aš buvau maždaug 3 valandas geležinkelio stoty. 1945-ais metais liepos mėnesį, mus dzūkelius, kurie panoro gyventi kitoj vietoj, pervežė į Klaipėdos kraštą – ten buvo tušti namai, tai čia traukinys stovėjo gal tris valandas ir aš mačiau, kad visas miestas yra sugriautas – ištisai griuvėsiai buvo.

O kaip nutiko, kad vis dėl to, apsigyvenote čia?

Pats pasirinkau paskyrimą, kai baigiau Maskvos universitetą. Nuvažiavau tada į švietimo ministeriją ir manęs paklausė: „Kur nori – ar į Vilnių, ar į Kauną?“, sakau: „nei ten, nei ten, aš noriu į Šiaulius“. Mat prieš tai vienas draugas anksčiau jau buvo baigęs studijas, atvyko čia ir papasakojo, kaip čia įdomu, kaip čia gerai, kokią įtaką gali turėti studentams tuo pačiu palaikant su jais draugiškus santykius, ir kolegos labai mieli, tai pasiprašiau čia. Bet atvažiavau – smarvė velnio! Tada miestas buvo šiek tiek atstatytas, bet dar ne visai. Galvojau: „Atidirbsiu, kiek priklauso tris metus ir spruksiu kur nors kitur“. Bet va, pasigavo po metų viena studentė… Gimė vienas berniukas, paskui antras, paskyrė tais tarybiniais laikais butą, nu ir kur po to?… O žmonos tėvai šiauliečiai, tai suturėjo ir neišvažiavau, ir džiaugiuosi, kad taip atsitiko.

Kaip pasikeitė Šiauliai per tuos metus, kol čia gyvenate?

Dabar nejauku, kad universiteto beveik neliko, studentų jau neliko. Kalbėjausi kaip tik neseniai telefonu su savo draugu vyresniu Bakščiu (Albertas Bakštys – matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas – red. past.), sakau: „Kaip gerai, kad mudu laiku pasenom, kad mums jau nekliūva šitie išdraskymai.“

Užaugo Šiauliai, labai gerus vadovus turėjo, nepaprastai gerus. Šiauliečiai plyta po plytos nešė, sugalvojo persikelti per geležinkelį ir aš dabar ten gyvenu. Ir augo, plėtėsi Šiauliai. Ir kai jau tapau tarybos nariu (1988 m. M. Stakvilečius buvo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos nariu), aš jau gyvenau didžiuliame mieste su 140 tūkstančių gyventojų. O po karo buvo likę tik kokie 5 tūkstančiai… Labai mielas man šitas miestas, mano akyse užaugęs: gamyklos, kurių jau dabar, deja, neliko, įvairūs kombinatai – nieko neliko.

Ko palinkėtumėte Lietuvai 100-mečio proga?

Praėjus tiek metų ir po Nepriklausomybės etapo, tiek pirmo, tiek antro, aš norėčiau palinkėti nekariauti. Pykstamės, kaltų ieškom ir kai ieškai, tai visuomet randi, kiršinam vieni kitus… Todėl prisimindamas Justino Marcinkevičiaus, mano mylimo poeto, tarp kitko – mes buvom geri bičiuliai – eiles: „O naktie, užgulus mano langą, /su tavim ir aš tamsus daraus./ Būtų šventa, vaikiška ir lengva/susapnavus dar ką nors švaraus./ O naktie, pažadinki bent žodį, /su kuriuo džiaugsminga būtų kilt,/ kaip ligoniui burną man pražiodyk,/ prievarta gyvenimo įpilk./ O naktie, atrodo, kad jau aušta,/ pasitrauk dabar, daugiau jau netrukdyk,/ kai į dieną lyg į antrą aukštą/ kyla dūstanti žmogaus širdis.“ Tai aš labai norėčiau, kad nebūtų tokių naktų, su tokiais sapnais, kad būtų kaip galima daugiau švaraus, gražaus, mielo, kad žmonės užuot ieškoję priešų ir su jais kariavę, prisimintų Vinco Kudirkos žodžius: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Gal paklausykim vis dėl to Maironio – paimkim arklą, knygą, lyrą ir ženkim Lietuvos keliu. O tas kelias ir vingiuotas, ir kliūčių visokių bus, bet juk mes – lietuviai, mes pratę nugalėti įvairiausias kliūtis – kliūtis nugalėti, o ne vieni kitus. Va šito ir palinkėsiu aš visiems šiauliečiams, visiems lietuviams.

Esate fizikas, matematikas, tačiau akivaizdu, kad domitės ir poezija. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

Kartais mes, dėstytojai, paskęstam teoremose: įrodymas pusę valandos arba visą valandą, o naudos – beveik jokios. O poezijoj visuomet randi ką nors tokio… Bent aštuoniom valandom moku eilėraščių: Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Lermontovo, Puškino, Strielkūno, Maironio. Žmonėms reikia ko nors švaraus, gražaus, dvasingo, todėl poeziją ir skaitau. O kai ką nors tokio randu – ir išmokstu. Jaunystėj vieną kartą perskaitydavau, paskui jau du kartus, o dabar tai jau kokį dešimt kartų, kad įsiminti. Bet tos poezijos nekalu, aš ją atkuriu pagal tai, kokia nuotaika, kokia muzika skamba, kokios asociacijos kyla skaitant ar klausant eilėraštį. Ir, galiausiai, norėdavau pasirodyti studentams – va, koks aš išslavinęs, kaip aš moku ne tik fiziką ir matematiką, bet ir poeziją skaitau, ir jūs būkit tokie. Man gyvent gerai, 87-eri man šiemet sueina, neseniai man 23-ia atžala gimė, ir kitiems linkiu taip pagyventi.