Naudinga žinoti

Ką galite rasti aplink Šiaulius: 15 įdomiausių vietų

Šaltiškių molio karjeras (DELFI nuotrauka)

Vasara jau įsibėgėja ir kiekvienas daugiau laiko praleidžiame ne namuose. Laisvalaikis gryname ore ir dar neatrastose mums vietose tikrai pageriną nuotaiką, todėl „Kalba Šiauliai“ parengė jums neblogų ir labai įdomių maršrutų pasiūlymų. Apsilankykite šiose toliau už Šiaulių esančiose vietose ir pamatykite, kokioje gražioje šalyje gyvename!

Šaltiškių molio karjeras

(50,2 km. nuo Šiaulių)

Už penkių kilometrų į šiaurės rytus nuo Papilės, Šaltiškių kaime plyti Šaltiškių molio karjerai. Ankstyvojo triaso laikais, prieš 250 mln. metų, čia tvyrojo dykumų klimatas. Dumbančiose lygumose tuomet kaupėsi aliuvio nuosėdos. Per milijonus metų irstant biotito ir raginukės mineralams, išsiskirdavo geležis, suteikusi šiems sluoksniams raudoną spalvą. Pasak mokslininkų, vaizdai primena Marso kosminių stočių panoramas.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Gedimino Ališausko medžio ir akmens sodyba

(53,4 km. nuo Šiaulių)

Netoli Latvijos sienos esančiame Striukų kaime ūkininko Gedimino Ališausko sodyboje įkurtas unikalus gamtos kampelis, kuriame paprasti lauko rieduliai virsta stebuklingais akmenimis. Beveik 4 ha teritorijoje – nepakartojami alpinariumai, skulptūrų kompozicijos, tvenkiniai ir įvairialapė žaluma. Nuostabaus grožio sodyboje svarbiausi yra lietuviški laukų akmenys – įvairių dydžių bei atspalvių, gamtos sukurti ir menininkų rankos palytėti. Visi savaip ypatingi, stebinantys, stulbinantys, čia gyvenantys ir turintys savo istoriją. Savo istoriją pasakoja ir senieji sodybos pastatai, sodybos šeimininko senelio klėtyje įrengtas technikos ir kaimo buities muziejus, lauko pakraštyje – galingos ir jau užmarštin grimztančios sovietinės technikos ekspozicija.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Jurakalnio apžvalgos bokštas

(47,7 km. nuo Šiaulių)

Šalia Jurakalnio  geologinės atodangos ir atragio stovi 15 metrų apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į išraiškingą Ventos upės slėnį, Papilės miestelį bei lankytinus objektus: Jurakalnio  geologinę atodangą ir atragį, Papilės I ir II piliakalnius, Šv. Juozapo bažnyčią, Penkiolikakamienę liepą ir kt.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Juros periodo atodanga

(45,4 km. nuo Šiaulių)

Viename iš seniausių ir gražiausių Žemaitijos miestelių Papilėje, Ventos slėnio šlaituose atsiveria 20 metrų aukščio ir 130 metrų ilgio Papilės atodanga. Juros periodo fosilijomis garsi atodanga turi didelę pasaulinę mokslinę reikšmę. Tai seniausiai (nuo 1825 m.) tiriamas ir saugomas (nuo 1964 m.) geologinis objektas Lietuvoje. 1997 m. atodanga įtraukta į vertingiausių Lietuvos geologinių vietovių sąrašą. Papilės atodangoje surasta ir aprašyta daugiau kaip 300 Juros periodo gyvūnų ir augalų fosilijų. Ventos upės krantuose galime prisiliesti prie uolienų, kurių amžius – net 160-180 mln. metų. Čia randami suakmenėję ir virtę fosilijomis tų laikų gyviai. Atodangoje dažniausiai aptinkamos galvakojų moliuskų amonitai ir belemnitų fosilijos. Šitie gyvūnai klestėjo Juros periodo vandenyse ir išnyko kartu su dinozaurais. Papilės atodanga šiuo metu yra valstybės saugomas gamtos paminklas. Juros periodo atodanga yra pritaikyta lankymui.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Lazdų muziejus

(36 km. nuo Šiaulių)

Kelmėje gyvenantis Mečislovas Ežerskis turi pridrožęs per 3700 lazdų. 2009 m. Mečislovo lazdos sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu. Kito tokio lazdų meistro Lietuvoje nerasite. Mečislovas Ežerskis sako, jog lazdą išdrožti galima iš įvairiausio medžio. Kiekviena lazda, pasak meistro, yra unikali, ir antros tokios nei padarysi, nei rasi. Ilgiausia Mečislovo padaryta lazda siekia du metrus, trumpiausia – penkiolika centimetrų.

Mečislovas Ežerskis senokai svarstė įrengti lazdų muziejų. Taip ir nesulaukęs žadėtos pagalbos, nebegaišo – pardavė vieno kambario butą penktame aukšte, nusipirko medinį namelį ir su visomis lazdomis persikraustė į Kooperacijos gatvę. Čia padedamas artimųjų kibo į remonto darbus ir įrengė muziejų. Šiuo metu lazdų muziejuje eksponuojama 1200 lazdų.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Menčių klinčių karjeras

(53,6 km. nuo Šiaulių)

Menčių apylinkėse klintys kalkių gamybai ir cukraus pramonei buvo pradėtos kasti 1932 m. Natūralu, kad per tiek metų nebeeksploatuojamos karjero dalys jau užtvindytos ir visas grožybes paslėpė po vandeniu, tačiau eksploatuojamą dalį aplankyti neabejotinai verta.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Papartynės vandens malūnas

(49,3 km. nuo Šiaulių)

Papartynės slėnyje, kur nuo senų laikų vešliai augo ir tebeauga daug paparčių, jau nuo 1867 metų veikė vandens malūnas, kartu gaminęs ir elektros energiją, pjovęs medienos lenteles (malksnas). Jame buvo fabrikinės gamybos turbina, dvi poros girnų, pitlius.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje malūnas priklausė Joniškiams. Nuo 1934 m. iš Joniškienės malūno nusipirkęs Isaakas Vilkas jį suremontavo ir malė iki 1940 metų. 1941 metais jį kartu su kitais žydais Šiaudinės miške sušaudė vokiečiai. Karo metu malūnas priklausė vokiečiui. Pokario metais  Papartynės malūnas malė iki 1953 metų. Įsigalėjus sovietiniai santvarkai, sustiprėjus kolūkiams, jis nebeteko savo reikšmės ir buvo uždarytas. 1999 metais apgriuvusį ir apipuvusį Papartynės vandens malūną atgaivino verslininkai, čia atstatę kadaise buvusią užtvanką ir įrengę hidroelektrinę.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Papilės „Beždžionių tiltas“

(46,6 km. nuo Šiaulių)

1989 m. netoli vandens malūno Ventos upės krantus sujungė kabantis tiltas.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Pojūčių takas

(88 km. nuo Šiaulių)

100 pojūčių Jūsų pėdoms, einant 1 km taku per 100 skirtingų paviršių. Nusiaukite batus, basomis keliaukite ir pasimėgaukite nuostabia gamta. Takas nemokamas.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Pustlaukio duobė

(28,2km. nuo Šiaulių)

Pustlaukio duobė – termokarstinės kilmės dauba, geomorfologinis gamtos paveldo objektas. Dauba yra Kelmės rajone, Kurtuvėnų regioninio parko vakarinėje dalyje Pustlaukio geomorfologiniame draustinyje.

Gilus lašo formos duburys, kurio šlaitų aukštis siekia 13 metrų, polinkis 30-40 laipsnių. Pietiniame bei rytiniame šlaite susiformavusi ryški terasa, o šiauriniame gale – protaka (susiaurėjimas). Didžiausias ilgis – 200 m, plotis – 150 m, plotas – 6,44 ha.

Pustlaukio duobę vėlyvajame ledynmetyje išrausė nuo ledyno pakraščio stačiai krintantis ir sūkuriuotas vandens srautas. Duburyje užsilikęs ledo luistas reljefo formą dar labiau paryškino, o kai ištirpo, pavirto gana giliu ežerėliu. Palyginti neseniai šis vandens telkinys tapo pelke, dar yra likę keletas mažų akivarų. Vandens sluoksnis po augaline aukštapelkės danga – nuo 4 iki 6 metrų.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Raudonapamūčio atodanga

(59km. nuo Šiaulių)

Raudonpamūšio atodanga dolomitinė, stačiame Mūšos upės krante driekiasi 35 m, jos aukštis – 4 m, užima 0,016 ha plotą. Atodangoje išryškėja dolomito uolienos sandara. Geriausiai matoma nuo priešingo kranto.
Gelsvai pilko dolomito skardis buvo sudominęs statybinių medžiagų gamintojus. Būta užmanymų šį skardį nuardyti, dolomitą panaudoti kalkių gamybai, bet, uždarius vietos kalkinę, atodanga tapo nebereikalinga ir išliko iki mūsų dienų. Raudonpamūšyje yra senesnių pastatų, kuriems panaudotas tas pats dolomitas, koks ir atodangoje.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Stačiūnų vėjo malūnas

(23,7km.nuo Šiaulių)

Malūnas pastatytas 1890 m. Sovietmečiu malūnas buvo paverstas sandėliu ir nebeatliko savo pirminės paskirties. 2004 m. malūnas restauruotas. Šiuo metu Stačiūnų vėjo malūne atidaryta malimo įrangos ekspozicija. Taip pat eksponuojamos nuotraukos iš Stačiūnų bendruomenės gyvenimo, renkami įvairūs liaudies buities įrankiai, rengiamos kilnojamosios ekspozicijos, rengiamos edukacinės programos.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Targių ozai

(33,3 km. nuo Šiaulių)

Targių ozai driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius pietinėje Kurtuvėnų regioninio parko dalyje. Šiuos ledyninės kilmės kalvagūbrius sudaro sluoksniuotas smėlis bei žvyras. Jų ilgis – nuo 300 metrų iki 2 kilometrų, santykinis aukštis – iki 11 metrų. Ozų juostos, vaizdingai vadinamos Karobkalniais, Ožknugariais arba Milžinų keliais, susiformavo prieš 16-15 tūkstančių metų tirpstančio ledyno plyšiuose iš tekančio vandens sąnašų. Vieną nuo kitos Targauskių ozų juostas skiria gana erdvūs, kai kur užpelkėję pažemėjimai. Manoma, kad iš pradžių buvusių ledyno properšų vietose buvę vientisi, kiek vingiuoti kalvagūbriai. Į atskiras mažesnes dalis juos suskaidė ir aplygino prieledyniniai vandenys. Lietuvos ledyninės kilmės reljefe vyrauja kelių tipų kalvos, kurios skiriasi savo forma, dydžiu ir vidine sąranga. Tai – keimai, fliutingai, zvoncai, drumlinai ir ozai. Daugiausia ozų yra Švedijoje, Suomijoje ir Rusijos šiaurėje.

Lietuvoje jų nedaug, bene geriausiai žinomi – Šeškinės ozas Vilniuje, Žagarės ozas ir Barzdos kalnas Ukmergės rajone. Targių ozai ne mažiau įspūdingi, tačiau juos slepia miškas. Targių ozai nėra vieninteliai Kurtuvėnų regioniame parke. Barsukyno ežerą supa retos geomorfologinės formos (panašus į pasagą) Barsukyno ozas.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Tytuvėnų apžvalgos bokštas

(47,9 km. nuo Šiaulių)

Nuo 15 m. aukščio bokšto (dar vadinamo Kokmaniškės arba Majako) atsiveria įspūdingas Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdis: matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėjus tolumoje galite pamatyti Šiluvos bažnyčią.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Vainagių piliakalnis

(26,9 km. nuo Šiaulių)

Vainagių vardą šis pelkių apjuosta balno formos kalva gavo iš šalia esančių Vainagių ežero bei Vainagių kaimo. Vietos gyventojai ją vadina Piliuku ir pasakoja, kad prie papėdės kadaise vedusi medgrinda. Tai leidžia spėlioti, jog senovėje čia gyveno žmonės, stovėjo pilis. Archeologai vietovę kol kas mažai tyrinėjo. 1999-aisiais atlikus žvalgomuosius kalvos kasinėjimus, kultūrinis sluoksnis nebuvo aptiktas, tačiau pietrytinėje kalvos aikštelės dalyje maždaug 40 centimetrų gylyje rasti mažesniais akmenimis paramstyti trys dideli akmenys. Tyrinėtojų nuomone, tai panašu į alkvietės liekanas.Vainagių piliakalnis paskendęs tarp medžių. Pietvakarių pusėje šlaitas nuožulnus. Iš trijų pusių kalvą supa šlapios pievos. Vakarų pusėje tyvuliuoja Vainagių ežeras. 2008 m. Vainagių girininkija piliakalnį sutvarkė, papėdėje įrengė miško pažintinį taką.

Nuorodą nuvykti rasite čia

Parengta pagal www.pamatyklietuvoje.lt informaciją.