Naudinga žinoti

Kur pasivaikščioti aplink Šiaulius: 15 vietų pasiūlymų

Juodlės pažintinis takas

Sužaliavus medžiams ir pražydus pavasario gėlėms būtina daugiau laiko praleisti gamtoje, tik žinoma, laikantis karantino reikalavimų. „Kalba Šiauliai“ pateikia jums net 15 dvarų ir pasivaikščiojimo vietų, kuriose galite praleisti šiltus pavasario vakarus ar savaitgalio dienas.

Chaimo Frenkelio vila

Vilniaus g. 74, Šiauliai

Chaimo Frenkelio vila – viena iš populiariausių kultūrinio turizmo vietų Šiaurės Lietuvoje ir vienas iš brangiausių Šiaulių karūnos deimantų. Vila – moderno architektūros statinys.

Šiaulių dvaro sodyba (Zubovų rūmai)

Aušros al. 50, Šiauliai

Zubovų valdymo metu rūmai XIX a. II p. perstatyti pagal klasicizmo stilių, ūkiniai pastatai pertvarkyti, pritaikyti gyvenamajai arba visuomeninei paskirčiai. Dvaro centras užstatytas kompaktiškai su ovalo formos kiemu. Parkas perplanuotas remiantis laisvo angliško parko planavimo principais. Sklype, esančiame nuo parko šiaurės vakarų pusėje, suformuotas vaismedžių sodas. Nuo sodo parką skyrė Kaštonų alėja. Spaudos draudimo metais Didždvaris buvo tapęs vienu iš kontrabandos iš Rytprūsių atgabentos spaudos lietuvišku šriftu paskirstymo punktu. 1921 m. parkas ir Kaštonų alėja oficialiai padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Zubovams nustojus Didždvaryje gyventi, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti įstaigoms. 1924 m. iš viso buvo 38 pastatai. 1926 m. tiesiant toliau Aušros al., nugriauti nebenaudojami Ekonomijos rūmai, o 1934 m. dvaro vartai. Po II Pasaulinio karo rūmuose be mokytojų seminarijos buvo įsikūrę visos miesto mokyklos: berniukų, mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijos. Čia veikė medicinos ir kitos mokyklos. 1958 m. įrengta viena piešimo auditorija, vėliau 1978 m. tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute įsteigus piešimo ir darbų fakultetą, rūmuose įsikūrė šis fakultetas. Buvusių arklidžių pastatas rekonstruotas ir pritaikytas teismo rūmams. Buvusiame dvarą aptarnaujančio tarnų name po rekonstrukcijos įsikūrė visuomeninės organizacijos.

Šiaulių universiteto Botanikos sodas

Paitaičių g. 4, Šiauliai

Botanikos sodas – reprezentacinė ir edukacinė tyrimų bazė – pradėta kurti dar 1961 m. Dabar – prestižinio pasaulio botanikos sodų tinklo BGCI ir Lietuvos botanikos sodų asociacijos (LUBSA) narys. Bendras sodo plotas – 6,54 ha, jame auginama per 4000 įvairių rūšių ir veislių augalų. Sėklų mainai vykdomi su daugiau nei 250 pasaulio botanikos sodų.

Žuvininkų (Salduvės) piliakalnis

Salduvės piliakalnis yra Šiaulių miesto rytiniame pakraštyje, jis įrengtas aukščiausioje iš šioje vietoje esančių kalvų. Jo aikštelė apskrita, iš visų pusių apjuosta pylimo. Piliakalnio papėdėje iškastas 1–4 metrų gylio griovys, už jo supiltas dar vienas pylimas. Šiandien pylimai ir grioviai apnaikinti, tačiau dar prieškarinėse nuotraukose jie matosi aiškiau. Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis tikrai buvo naudojamas gynybai nuo priešų paskutiniame medinių pilių gyvavimo laikotarpyje – XI–XIV a. Jis galėjo būti naudojamas ir visą I-ą tūkstantmetį, gynybiniai įrengimai nuolat tobulinami.
Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai iki 1935 m. buvo bendra Žuvininkų kaimo ūkininkų nuosavybė. Tais pačiais metais nutarta piliakalnį ir jo papėdę išdalinti sklypais, kuriuos ūkininkai būtų galėję naudoti smėliui ir žvyrui kasti. Tuomet Šiaulių miesto valdyba nupirko iš kaimo ūkininkų 20 ha plotą, į kurį įėjo piliakalnio teritorija, ir pavertė jį miesto parku. 1969 m. jis paskelbtas valstybės saugomu archeologijos paminklu. 1977 m. statant paminklą sovietų armijai prie Salduvės piliakalnio, plote, esančiame į vakarus nuo piliakalnio, buvo pakeistas reljefas – vienur nukastas žemės sluoksnis, kitur supiltos kalvelės. 1993 m. paminklas demontuotas, tačiau jo betoninis pagrindas ir dirbtinės kalvos paliktos. Išsamių archeologinių Salduvės piliakalnio ir jo aplinkos tyrinėjimų nebuvo, vykdyti tik negausūs žvalgomieji tyrinėjimai. 1991 m. archeologas Bronius Dakanis iškasė keletą bandomųjų perkasėlių, archeologų vadinamų šurfais. Į pietryčius nuo piliakalnio, ties vandenvietės tvora, aptiko 1 m storio kultūrinį sluoksnį – žemės klodą su praėjusių amžių gyventojų veiklos pėdsakais. Buvo nuspręsta, kad ten turėtų būti piliakalnio papėdės gyvenvietė.

Naisiai

Naisiai – gyvenvietė Šiaulių rajono savivaldybės rytuose.

Iki 1795 m. Naisiai priklausė valstybės iždui, buvo Šiaulių ekonomijos Naisių dvaras. Kartu su visa Šiaulių ekonomija Rusijos imperatorė Jekaterina II Naisius padovanojo grafui Platonui Zubovui.

1904 m. balandžio 19 d. Vilniaus švietimo įstaigos globėjo nurodymu grafui Vladimirui Zubovui leidžiama jo dvaruose atidaryti keturias vienaklases pradines mokyklas. Viena iš jų pradėjo veikti Naisiuose.

Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė Aleksandrai Zubovaitei Fledžinskienei. Šiandien buvusioje dvaro sodyboje išlikę keturi pastatai, iš jų ir buvę dvaro rūmai.

Girnikų šventkalnis

Girnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalnas Šiaulių rajone. Jis iškilęs 183,4 m virš jūros lygio, o papėdę ir viršūnę skiria 50 metrų.

Pagal geomorfologinę kilmę Girnikų kalnas yra keimas, kartu su visu Vainagių–Raudonsparnės kalvagūbriu susiformavęs paskutiniame Lietuvos apledėjimo laikotarpyje. Šiame kalvagūbryje esama ir aukštesnių už Girnikų kalną kalvų (Raudonsparnės kln. – 200,2 m., Dukštos kln. – 196,9 m.), tačiau Girnikų kalnas atrodo didingiau, nes jį nuo kalvų grandinės skiria Dubysos senslėnis.

Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie čia palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, kalnan prasmegusią bažnyčią ir apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Pasak legendos, milžinas Ansiulis šioje vietoje kartą nugalėjo tiek daug priešų „žuvėdų“, kad susidarė visas kalnas nukautųjų. Milžinas juos užbėrė iš pajūrio atneštu smėliu.

Nuo kalno galima pasidairyti po vaizdingas Girnikų apylinkes, išvysti Šatriją, Šiaulius, Kuršėnus, Kurtuvėnus. Šiaurinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Bulėnų ežeras, pietinėje driekiasi Ventos–Dubysos perkasas.

Dargaičių Mini Zoo 

Dargaičių k., Gruzdžių sen., Dargaičiai

Zoologijos sodas įsikūręs Dargaičių kaime, Šiaulių rajone. Esame didžiausias alpakų ūkis Lietuvoje, turintis daugiau nei 90 alpakų. Ūkyje gyvena kupranugariai, lamos, olandiški mini ožiukai, asiliukai, stručiai, avytės bei triušiai bei kiti gyvūnai. 2017 metais atidarytas zoologijos sodas, kuriame lankytojai patogiai gali susipažinti su visais gyvūnais ar tiesiog pasimėgauti poilsiu gamtoje.

Zoologijos sode įrengti takeliai, suoliukai ir pavėsines poilsiui.

Svilės šaltiniai

Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkstančių metų. Zoologas prof. Ričardas Kazlauskas ant šaltinio akmenų aptiko poledynmečio reliktų – arktinės apsiuvos lervų. Tai vienintelė žinoma vieta Lietuvoje, kur gyvena šie vandens cheminiam užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. Taip pat rasta retų rūšių žiedinių augalų bei dumblių.  Birželį šaltiniuotose Svilės pakrantėse pražysta lietuviškosios orchidėjos – gegužraibės.

Mūsų protėviai manė, kad šaltinio vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Svilės šaltiniai taip pat vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Vieni įsitikinę, kad šis vanduo gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą, kiti juo tikisi pagerinti skrandžio bei inkstų veiklą.

Svilės šaltiniai – vieni iš įspūdingiausių Lietuvoje. Jie yra didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį. 1,8 hektaro plote verda per šimtą šaltinio akių, iš kurių išteka maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenis Svilės upelis. Anot vietos gyventojų, prieš karą verdenių būta daugiau ir didesnių. Kartais vanduo iš žemės išsiverždavo fontanais. Dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo. Šiandien šaltinio verdenių pulsas – ne didesnis kaip trys centimetrai.

1985-aisiais metais Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, šaltiniams ir aplinkiniams miškams suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 2005-aisiais Svilės šaltiniai įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.

Juodlės pažintinis takas

Tai 4,5 km ilgio pažintinis ekologinis takas aplink Juodlės ežerą. Jame pažymėta 12 stotelių. Keliaujant iš vienos į kitą susipažįstama su kraštovaizdžiu, parkui būdingais miškais, kertinėmis miško buveinėmis, pelkėmis, retų rūšių augalais, grybais bei gyvūnais. Prie tako įrengti informaciniai stendai, apžvalgos bokšteliai. Juodlės ežerą paliko prieš 10 tūkst. metų maždaug tarp Šaukėnų ir Užvenčio tyvuliavusios ištirpusio ledyno marios. Vėliau jų  vanduo prasigraužė pro Vainagių-Raudsparnės kalvagūbrį ir nutekėjo Ventos-Dubysos senslėniu. Dugne liko lyguma su nedideliais upeliais ir ežerėliais. Tuomet vyravo arktinis klimatas, tad rytinėje marių pakrantėje susidarė šaltoji dykuma. Nepastovios krypties vėjai supūtė kopas, kurių kauburėliai klimatui šylant apaugo mišku. Per tūkstančius metų Juodlės duburyje telkšojęs ežeras paseno, dugne nusėdo milijardai žuvusių mikroskopinių organizmų. Jų kūnai ir mineralinės medžiagos sudarė 1,5 – 5 metrų storio nuosėdų sluoksnį. Iš suirusių stambesnių augalų liekanų susiformavo iki trijų metrų storio durpių sluoksnis, ežero pakraščiai apžėlė vandens augalais. Juodlės ežerą gaivina neišdžiūstantis ir neužšąlantis šaltiniuotas upelis. Pietinėje dalyje į ežerą įsilieja dar keli trumpesni iš šaltinių ištrykštantys upeliūkščiai. Ežeras gana žuvingas – žiemą po ledu galima pagauti lydekų, pavasarį ir vasarą kimba lynai, kuojos, raudės. Pagal paukščių įvairovę Juodlė yra pats turtingiausias Kurtuvėnų regioninio parko ežeras. Perėjimo ir veisimosi metu čia galima stebėti apie 30 paukščių rūšių. 1967 m. Juodlės ežeras paskelbtas vandens paukščių draustiniu. Juodlės kalnas – paskutinė pažintinio tako stotelė. Nuo jo atsiveria išraiškingas kraštovaizdis: mišku apaugusios kalvos, nendrėmis užželiantis ežeras, pakrantės nameliai.

„Akmenų rūžos“ takas

Akmenų rūžas (ruožus) Lietuvoje galima rasti tik Tytuvėnų regioniniame parke ir į šiaurę nuo parko link Šiaulių. Juo eidami pamatome, kaip atrodo rūža, pasigrožime atskirais įdomiais akmenimis. Greta tako lankytojai pamatys įvairių mitologinių akmenų kopijų, akmeninių dailininkų skulptūrų, susipažins, kaip žmonės akmenis panaudoja įvairiose srityse. Pažintiniuose stenduose ras informacijos apie akmenų atsiradimą, rūšis, ledynmetį ir akmenų rūžos susiformavimą. Anot direktoriaus, šiuose miškuose unikalūs akmenų ruožai, nuo seno vadinami “rūžomis”, yra paskutinio ledynmečio suformuoti akmenų pylimai. Kyšo tik pavienių riedulių nugaros, ir labai daug kur į vieną pusę reljefas nužemėja, kai kur – net apie 2 metrus. Pabadžius žemės paviršių tarp kyšančių riedulių atsiremiama į akmenis. Ir visur – 1–2 metrų pločio juostos. Tokios akmenų rūžos Užpelkių miške yra net keturios. Dvi iš jų tyrinėtos geologų, joms suteiktas gamtos paveldo objekto statusas. Tai – Tučkinės akmenų ruožas ir “Velniakelis”. Labai išraiškingas Akmenų rūžos galas, kur ji suformuoja glaustą kilpą. Jos viduje senais laikais stovėjo sodyba ir buvo dirbamas sodybinis sklypas. Už rūžos reljefas į visas puses nužemėja. Suformuota lyg sala, iškilusi drėgname miške, apjuosta akmeniniu pylimu. Sodybvietėje auga labai seni, net apsamanoję medžiai, yra įrengta jauki atokvėpio vieta.

Mūšos tyrelio pažintinis takas 

Mūšos tyrelio pažintinis takas atidarytas 2015 m. kovo mėn. ir yra ilgiausias pelkėje esantis lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Lentų tako ilgis 3605,87 m., bendras tako ilgis į vieną pusę 4480 m, o norint nueiti visą taką, reikia įveikti daugiau nei 8 km. 2019 m. pavasarį užbaigti ir antrojo pažintinio tako etapo įrengimo darbai, kurių metu lentų takas pailgėjo dar 2 km. Taigi nuo šiol Mūšos tyrelio pažintinis takas dar patrauklesnis – po draustinį vingiuoja žiedu.

Mūšos tyrelio pažintinis takas įrengtas išskirtinėje vertingoje gamtinėje teritorijoje – Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje, kuris įtrauktas į Žagarės regioninį parką kaip “sala” – be tiesioginės jungties su likusia parko teritorija. Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo teritorijų sąrašą.

Pakruojo dvaras

Karciamos g. 9, Pakruojis

Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno turtų. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.

Dvaro savininkai Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L. Ropo, 1909 m. dvare veikė alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.

Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma.

Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.

Vainagių pažintinis takas

Visa 4,3 km ilgio trasa, dar nėra galutinai įrengta, tačiau per sudėtingiausią jos dalį – pelkę – jau nutiestas medinis takas. Keliaujant juo galima pasigrožėti Vainagių draustinio kraštovaizdžiu, Vainagių piliakalniu. Prie tako pastatytas apžvalgos bokštelis, iš kurio matoma bebrų gyvenvietė ir jų suręsta užtvanka. Takas prie Vainagių ežero skirtas pristatyti kertines miško buveines bei mišką Vainagių pažintinio tako ilgis apie 4,3 km.

Rėkyvos dvaras

Rėkyvos dvaro sodybos formavimosi pradžia siekia XVI a. Novodvorsko seniūno sūnus Mikalojus Karpis 1605 m. vedė Kotryną Skaševskaitę, kuri kaip kraitį atsinešė Rėkyvos (Rekijavos) ir Kurtuvėnų dvarus. 1605–1925 m.dvaras priklausė Karpių giminės Rėkyvos linijai. XVIII a. pradžioje, valdant Steponui Kazimieru iKarpiui, dvaras labai suklestėjo. Dvaro paveldėtojas Eustachijus Karolis Karpis XIX a. I pusėje sutvarkė dvaro sodybą, parką, pastatė ūkinius pastatus. XIX a. viduryje prasidėjo Rėkyvos dvaro ekonominis smukimas. Tarpukario Lietuvoje vykdant žemės reformą didžioji dvaro dalis buvo išdalinta savanoriams, dvaro centras atiteko Šiaulių miesto savivaldybei. Ten buvo steigiamos socialinės įstaigos – senelių ir vaikų prieglaudos, pradžios mokykla. Kada tiksliai buvo pastatyti dvaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, žinių nėra, tačiau aišku, kad didžioji jų dalis buvo pastatyta XIX a. I pusėje, valdant Eustachijui Karpiui. Dvaro laikotarpio pastatų dabartinėje Rėkyvos dvaro sodyboje neišlikę.

Varputėnų dvaras

Dvaras žinomas nuo XVI a. (paminėtas 1590 m. Beržėnų valsčiaus, kuriam jis tada priklausė, aktuose). 1778 m. jį nupirko dvarininkai Jelenskiai. 1792 m. Motiejus Jelenskis Varputėnuose pastatė Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. 1860 m. Jelenskaitė ištekėjo už M. Burbos, kuris Varputėnuose pastatė puošnius dviejų aukštų rūmus su bokštu. Dvarui priklausė apie 3000 ha žemės, čia buvo didelis žirgynas. Ūkis tais laikais buvo pavyzdinis. Dvarininkai turėjo didelę pypkių kolekciją. Jie rūpinosi parku, rengė gegužines, vaikštynes, plaukymus valtimis. Tvenkinius jungė takai, čia buvo salelės, tilteliai, apžvalgos aikštelės.
1999 m. nuosavybės teises į dvarą atkūrė jo paveldėtojas Antanas Griškevičius. Restauruotas visų statinių eksterjeras, dalis interjero, autentiškai atstatyta medinė rūmų veranda, sukultūrinta 140 ha dirbamos žemės, atkurta veislinių karvių banda, dalinai atsodintas iškirstas miškas. Dvare veikia pavyzdinis pienininkystės – sūrių gamybos ūkis.