Kalba gyventojai Paslaugos Šiandien rajone

Nuo regbio žaidimo iki vaikų dienos centro įkūrimo

 

Regbio klubo narys bei vadybininkas, Lietuvos regbio federacijos (LRF) sekretorius, o dabar ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys Irmantas Kukulskis savo entuziazmu yra užkrėtęs ne vieną žmogų

Ilgametis „Metų sporto klubu“ pripažinto regbio klubo „Vairas“ narys bei vadybininkas, Lietuvos regbio federacijos (LRF) sekretorius, o dabar ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys Irmantas Kukulskis turi ne vieną puikią idėją. Siekiant sudaryti geresnes sąlygas sportuoti, kartu su klubu, vienijančiu daugiau nei 600 narių – nuo pačių mažiausių iki veteranų – atidarė naują sporto salę. O artimiausiuose planuose – vaikų dienos centras. Tiesa, buvęs regbininkas žodžio „centras“ vengia dėl jo formalumo ir naująją vaikų užimtumo erdvę vadina namais: „Čia vaikai turi jaustis kaip namuose“.

Papasakokite, kaip kilo mintis įkurti vaikų dienos centrą?

Nemėgstu to žodžio „centras“, jis labai šaltas. Mes kursime erdvę kaip namuose, todėl mieliau šią erdvę ir vadinu „Vaikų dienos namais“. O idėja kilo jau seniai. Kadangi jau mažiausiai penkerius metus esu metęs aktyvų sportą, bet prisidedu prie klubo veiklos rinkdamas jai lėšas ir treniruodamas vaikus, vis pagalvodavau, kad man kažko trūksta. Todėl vieną dieną parėjau namo ir pasakiau žmonai, kad nejaučiu draivo, galbūt pavargau, bet noriu kažką nuveikti daugiau. O ji man priminė, kad anksčiau esame kalbėję apie vaikų dienos centrą ir pasakė: „Imk ir daryk“. Maždaug po keturių dienų pradėjau daryti. Praėjus kiek daugiau nei dešimt mėnesių vaikų dienos namai „Tik Tu“ buvo atidaryti.(šypsosi – red. past).

Kas bus šiuose vaikų dienos namuose?

Planuojame, kad čia bus erdvė vaikams sportuoti ir leisti laiką: ruošti namų darbus ar užsiimti menine veikla. Nenorime, kad tai būtų vienos sporto šakos ar tik sporto centras. Šalia ketiname ir šiltnamį pastatyti, kad vaikai išmoktų pomidorų ar agurkų užsiauginti.

Be to, šie namai bus skirti ne tik vaikams. Turime planą priimti senjorus, norime jiems skirti erdvę ar pradžioje bent tam tikras valandas, kad atėję jie galėtų žaisti stalo žaidimus, pabendrauti su savo bendraamžiais.

Turėsime stadioną, paplūdimio tinklinio aikštelę ir norisi, kad visi šie dalykai būtų pilnai išnaudojami. Taigi, viena pastato dalis bus skirta vaikų dienos namams, sporto salė skirta visiems norintiems, o dar vieną salę norėtume skirti senjorams. Visas pastatas bus skirtas bendruomenei.

„Nemėgstu to žodžio „centras“, jis labai šaltas. Mes kursime erdvę kaip namuose, todėl mieliau šią erdvę ir vadinu „Vaikų dienos namais“, – pasakoja I. Kukulskis

Kalbėdamas apie šį projektą vis kartojate žodį „mes“. Ką tai sakydamas turite omenyje?

Tiesiog negaliu sakyti „aš“ – juk vienas visko nepadarau. Darau daug dalykų iš vadybinės pusės, bet visa kita tiesiog nevyktų, jei būčiau vienas, turi būti gera komanda. Dienos vaikų namų koncepcija yra mano, bet visa kita – tik bendraminčių dėka.

Ar lengvai radote tų bendraminčių? Ar vis tenka apie tai nuodugniai pasakoti?

Lengva pasakoti, kai tuo tiki. Iš šalies yra daug neabejingų žmonių, prisideda verslo ir kitos organizacijos.

O buvo tokių, kurie bandė atkalbėti?

Turbūt, kas buvo susidūręs su panašiais projektais. Klausė, ar suprantu, kur lendu. O aš atsakiau, kad nenoriu suprasti, nes kuo daugiau galvosiu – tuo daugiau abejonių gali kilti.

Kartais žmonės sako „neįmanoma“, bet nesugalvoju tokio dalyko, kuris būtų neįmanomas, jei kažką dėl to darai. Ir jei tavo mintys ir darbai geri, būna, kad žmonės patys tave susiranda. Kartais gaunu „skambutį iš niekur“, kas tai? Kad būtų aiškiau papasakosiu vieną iš daugelio nutikimų: Man  paskambino žmogus, su kuriuo nebendravau gal dvidešimt metų. Jis tiesiog paklausė, kaip sekasi, papasakojo, ką pats veikia, kad nori kaip nors prisidėti prie vaikų dienos namų. Tas žmogus šiuo metu gyvena Švedijoje. Sužinojęs, kad jis lazeriu apdoroja metalą, sakau: ar tau nekeista, kad man skambini po 20 metų „facebook‘u“ ir siūlaisi padėti, „mes du mėnesius ieškom, kas mums gali padaryti klubo ženklą, o tu man kaip tik dabar skambini“. Per porą mėnesių jis padarė ženklą, grįžo atostogų į Lietuvą ir pats jį pakabino – ten jis dabar ir kabo. Ir tokių skambučių „iš niekur“ esu turėjęs ne vieną.

I. Kukulskis tiki, jog kartais pats gyvenimas viską sudėlioja į vietas

Kas jus veda į priekį?

Noras kažką nuveikti prasmingo ir parodyti, kad viskas įmanoma, tiesiog reikia svajoti, tikėti ir daryti. Gyvenime stengiuosi laikytis kelių dalykų: bet kokioje veikloje išlikti teisingu ir visuomet tesėti pažadus. Be to, labai realiai suvokiu, kad mes čia laikini. Pats gyvenau laikotarpyje, kai viskas buvo gana sudėtinga – prieš treniruotes tekdavo  persirengti po medžiu, neturėjome normalios salės, sporto klubo.

Pastebiu, kad žmonės turėdami milijonus, vėliau suvokia, kad tai nėra tikroji gyvenimo prasmė. Todėl, pats stengiuosi daugiau duoti ir džiaugtis, kad galiu būti naudingas.

Ar lieka laiko šeimai?

Dabar šeimai skiriu gana mažai laiko. Tačiau mano šeima yra labai supratinga. Be to turbūt negalėčiau daryti to, ką dabar darau.

Turiu nerealią žmoną, jaučiu jos palaikymą kiekviename žingsnyje – viskas labai lengva. Esu jai labai dėkingas.

Ar požiūris pasikeitė atsiradus vaikams?

Nežinau, ar labai pasikeitė. Įdomu stebėti, kaip keičiasi vaikų požiūris. Viename paskutinių pokalbių su dukra, ji mane pavadino keistu. Galbūt toks ir esu (juokiasi – red. past.).

Kokia buvo Jūsų paties vaikystė?

Turėjau gerą vaikystę. Pamenu, kad iki dešimties metų augau bendrabutyje ir ten buvau labai laimingas, nes turėjau daug draugų ir labai nenorėjau kraustytis. Dar mane visą vaikystę lydėjo sportas, o didžiausias autoritetas ir pavyzdys buvo tėvas. Labai gerai atsimenu jo skiepytas vertybes bei požiūrį: pagarbos jausmą tam, ką darai.

Kuo norėjote būti užaugęs?

Profesionaliu sportininku. Ir visuomet labai norėjau šeimos, vaikų – niekaip negalėjau savęs įsivaizduoti be šeimos. Todėl nenuostabu, kad su žmona apsigyvenom ketvirtą pažinties dieną ir taip gyvenam jau dešimt metų, per kuriuos turbūt nesam rimtai susipykę.

Koks tokių sėkmingų santykių receptas?

Supratimas, palaikymas. Labai vertinu tokį palaikymą, nes matau, kiek aplink šeimų išsiskiria.

Mūsų tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte šiauliečiams?

Palinkėčiau šypsenos ir optimizmo, didžiuotis, kad yra šiauliečiai. Taip pat linkiu, kad atsinaujinantis miestas turėtų galimybę pasiūlyti gerai praleisti laiką šeimoms, nes tai laimingo miesto garantas.