Kalba gyventojai

Pietinis – rajonas, išauginęs „Colours of Bubbles“

Kūrybingi, jauni, drąsūs ir Šiaulių – tokie yra grupės „Colours of Bubbles“ nariai. Užaugo vienijami Pietinio rajono, susibūrė dėl roko muzikos ir šiandien gali ne tik pasigirti geriausios roko grupės titulu, koncertais Lietuvoje ir užsienyje, bet ir neblėstančia aistra kūrybai bei nuolat kylančiomis idėjomis. Viena naujausių – projektas „Untold story“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Apie gyvenimą, kūrybą ir jaunimo galimybes Šiauliuose skaitytojams papasakojo grupės nariai Julijus Aleksovas, Paulius Trijonis ir Tomas Grubliauskis.

Kuriame Šiaulių rajone gyvenote ar gyvenate? Kuo jis Jums ypatingas?

Julijus: Pietiniam. Sako, ten užauga visi geriausi. Augau jame kuomet ten buvo tikri laukiniai rytai. Kas skaitė Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, tas, manau, supranta apie ką kalbu. Jei nesi augęs tame rajone, turbūt niekad nesuprasi, kad toks rajonas gali kažkam būti mielas, bet kuomet vaikystėje išlandžioji visus jo kiemus, gatves ir užkampius, kuomet prisijaukini jį – jis tampa prieglobsčiu ir namais.

Paulius: Gyvenau ir gyvenu pietinėje miesto dalyje, miegamajam rajone.

Tomas: Pietiniame. Šis rajonas turėjo savo veržlumo ir savotiško polėkio – tai puikiai atspindi Rimanto Kmitos romanas.

Kokia miesto vieta Jums svarbi, ypatinga ar kaip tik – badanti akis savo problemomis?

Julijus: Į visa tai yra vienas atsakymas – Pietinis. Jis ir ypatingas, ir badantis akis, ir problemiškas, ir svarbus.

Paulius: Svarbių ir sentimentalių vietų Šiauliuose man yra nemažai: auksinis berniukas , „fako kiemas“ , „skinkiemis“, „daržovinė“, Jaunimo centras , „Brainers“ studijikė. Visos šios vietos turi savo istorijų ir prisiminimų, dėl to, man asmeniškai, yra svarbios, bet kitiems miestiečiams jos galbūt net nėra žinomos.

Tomas: Kultūros centras ir „studentų kampas“, ten pirmą kartą pamačiau, kas yra tikras rokenrolas ir tai tikrai užvaldė. Teko ne kartą repetuoti „bixinėje“ ir kratyti galvą roko tūsuose.

Kur vestumėtės nevietinius svečius? Kokius Šiaulius norėtumėte jiems parodyti?

Julijus: Na, šiuo atveju Pietinį turbūt aplenkčiau, nes, kaip ir minėjau, jei nesi užaugęs tarp tų blokų, nesuprasi kuo jis gali būti įdomus ar mielas, juk ten – tik pilka betono dykynė. Tiesa, tokių rajonų yra visuose Lietuvos miestuose. Todėl vesčiausi į tuos kelis barus, kuriuos turime, nes galvoju, kad Šiauliai yra įdomūs savo gyventojais, jų tarme. Nemanau, kad kam nors iš tikro yra labai įdomu pamatyti iš skardos sukaltą lapę.

Paulius: Neseniai turėjom svečių iš Kinijos, tai sukom galvą, ką jiems čia parodyti. Tai – pakankamai sudėtingas reikalas, nes Šiauliai nelabai turi kuo nustebinti. Net kavinių, kur skaniau ir įdomiau pavalgyti, trūksta. Bet nuvedėm į CASK’ą (gastrobaras„Cask215“ – red. past.), prie lapės, aprodėm bulvarą ir kulminacijai palikom kryžių kalną. O kad įspūdis būtų dar didesnis ten važiavom 3 valandą nakties.

Tomas: Šiauliai yra nuostabūs tokie, kokie yra, net nekalbant apie išskirtines lankytinas vietas, kaip Frenkelio rūmai. Atpalaiduojantis miesto tempas tikrai paliko įspūdį ne vienam kolegai iš svetur.

Ar miestui ko nors trūksta?

Julijus: Manau, kad Šiauliai yra labai susitvarkę lyginant su tuo, kokius juos pamenu vaikystėje. Vienintelis dalykas ko trūksta, tai žmonių. Jie kažkur slepiasi kaip per komendanto valanda. Tik per miesto šventes, kuomet jie išlenda iš savo urvelių, gali pamatyti kiek miete iš tikro yra gyventojų. Manau, čia esmė yra žmonių požiūryje. Juk prasieiti šiltą vasaros vakarą miesto gatvėmis nieko nekainuoja. Bet jie mieliau renkasi teliką. Žinoma, daug žmonių išvažiavę, bet juk ne visi. O kartais galima butų pagalvoti, kad visgi visi.    

Paulius: Žinoma, kad miestas nėra tobulas ir čia trūksta visų išvardintų dalykų, bet palaipsniui situacija gerėja. Aišku, norėtųsi, kad visa tai vyktų greičiau ir su kažkokiomis ryškesnėmis vizijomis, kokie turi būti tie Šiauliai. Labai patiko Šiaulių dailės galerijos organizuotas gatvės menų pleneras, kai įvairiose Šiaulių vietose buvo kuriami meno kūriniai. Tokių iniciatyvų reikėtų daugiau,  tik jos turėtų siekti didesnio profesionalumo, kad tai nebūtų vietiniai pasižaidimai su sienomis. Štai to profesionalumo labiausiai ir trūksta Šiauliams visame kame – tiek miesto valdyme, tiek kultūroje.

Tomas: Miestui trūksta maksimaliai veikiančio jaunimo centro. Puikų pavyzdį turi netolima Estija, tiksliau – Pernu miestas.

– Jei būtumėte miesto merais, ką darytumėte kitaip?

Tomas: Grąžinčiau mikriukus.

Kokie yra šiauliečiai? Galbūt norėtumėte, kad jie būtų labiau įsitraukę į miesto gyvenimą ar jiems kaip tik trūksta sugebėjimo atsipalaiduoti ir į tam tikras problemas žiūrėti paprasčiau?

Julijus: Manau, kad dauguma jų yra susikaustę, apatiški, niekuo nesidomintys. Žinoma, kalbu ne apie visus. Norėtųsi daugiau pozityvumo, daugiau iniciatyvos iš jų pačių.

Tomas: Aš manau, kad šiauliečiai yra pakankamai išradingi. Kalbant būtent apie menininkus – jei kažkas nepadėta „ant lėkštutės“, jie bet kokiu atveju randa būdą išpildyti savo poreikius.

Kuo Šiauliai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų? Kokia pirma asociacija, susijusi su šiuo miestu?

Julijus: Nesu tikras, ar Šiauliai labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, manau, visur yra panašu. Na, o pirma asociacija tai – namai. Sunku atsiriboti nuo to ir bandyti galvoti apie kažką kitą.

Tomas: Šiauliai yra labai optimalaus dydžio – nuostabu, kai žingsniuoji bulvaru ir kiekvieną kartą gali sutikti bent kartą matytų žmonių.

Ar Šiauliai – tinkamas miestas kurti? Koks, Jūsų nuomone, kultūrinis gyvenimas mieste? Ar čia yra ką veikti?

Julijus: Tiesa sakant, kūrybai miestas yra tinkamas, tik miesto valdžia nelabai rūpinasi menininkų kūrybinėmis erdvėmis. Kažkada mes patys ėjome pas merą prašyti patalpų repeticijoms, bet gavom pasiūlymą repetuoti vienoje iš jų posėdžių salių. Mums buvo pasiūlyta kaskart išstumdyti stalus ir kėdes, susistatyti aparatūrą, o baigus viską grąžinti į vietas. Tai pasirodė labiau graudu nei juokinga, tad atsisakėm šio pasiūlymo ir galiausiai įsiprašėm į Jaunimo centrą. Jei ne ten, kažin kur būtų tekę ieškoti tinkamos erdvės. Tad tokių vietų išties trūksta, nors mieste daugybė apleistų patalpų, kur su itin nedidelėmis investicijomis būtų galima įrengti kūrybines dirbtuves jauniems menininkams.

Paulius: Šiaulių kultūrinis gyvenimas yra labai paviršutiniškas – čia tarsi ir organizuojami kažkokie renginiai, bet jie be idėjos, daromi tik tam, kad kažkas atsiskaitytų ant kažkokio popierėlio, kad štai – įvyko tas ir anas. Įdomesni renginiai gimsta tik iš asmeninių iniciatyvų. Šiauliuose nėra profesionalios erdvės, kur galėtų koncertuoti jaunos Lietuvos grupės, kur galėtų kurti jauni Šiaulių menininkai, jiems čia nėra jokių sąlygų – ką pats pasidarai, tą ir turi.

Tomas: Kaip minėjau, Jaunimo centras galėtų imti pavyzdį iš kaimyninių šalių ir suteikti nepriekaištingas sąlygas jaunimui realizuoti savo idėjas. Bet tai nėra svarbiausia, daug svarbiau – žmonių požiūris ir užsispyrimas. Tai parodo jau kurį laiką kuriančių muzikantų ir kitų meno sričių kūrėjų rezultatai.

Ačiū už atsakymus!