Kalba gyventojai

Režisierė Lina Jankauskaitė: „Šiauliuose pilna kūrybiško, scenos menus mylinčio jaunimo“

Lina Jankauskaitė yra įkurusi teatro trupę „Gūžta“ / asmeninio archyvo nuotr.

Jauna režisierė Lina Jankauskaitė nuo vaikystės žaidžia teatrą, tačiau niekada taip ir nebaigė režisūros – turi aktorės ir kultūrologės diplomus. Iškeliavusi į Liverpulį vietoj dar vieno diplomo įgijo neįkainojamos patirties ir grįžo namo, į Šiaulius.

Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip režisierės kelias?

Labai sunku atsekti, kaip jis prasidėjo. Nuo vaikystės, kiek save atsimenu, žaisdavau teatrą. Vėliau taip užsižaidžiau, kad baigiau estrados meno studijas Šiaulių universitete ir gavau diplomą, kuriame parašyta, jog esu aktorė. Niekada nepriklausiau jokiam teatrui, nes niekas manęs nekvietė, o aš kažkodėl pati nesiprašiau, bet teko dalyvauti daugelyje įvairiausių teatro, meno projektų, kuriuose pabandžiau save kaip režisierė. Pabandžiau – patiko.

Apie Jus labai mažai informacijos… Ar tiesa, kad buvote išvykusi į Liverpulį? Jei taip, kodėl pasirinkote būtent tą kryptį? Kodėl grįžote?

Visiška tiesa – 2014 m.  buvo tie metai, kai aš išvykau į Liverpulį. Išvažiavau studijuoti į Edge Heill University šokio ir dramos. Tiesa, studijų programos nebaigiau, patarta studijų programos vadovo James‘o. Aš jam be galo dėkinga už šį patarimą – tikiu, kad sutaupiau nemažai laiko.

Tuo metu kai atvykau į universitetą, jau turėjau du diplomus: aktoriaus bakalaurą ir kultūrologijos magistrą, ir šiek tiek patirties – visa tai mane per daug skyrė nuo žmonių, kurie buvo įstoję į tą patį kursą. Vieną dieną po paskaitų  turėjau su vadovu rimtai ne rimtą pokalbį, kurio metu jis iš manęs draugiškai pasijuokė, klausdamas, ar mano gyvenimo tikslas – „diplomų kolekcionavimas“. Teko dar kartą viską permąstyti šimtus kartų, pasverti savo galimybes. Su baime, tačiau mečiau studijas ir po kurio laiko jau vaidinau pasaulinėje A. Miller pjesės „The Hook“ premjeroje Liverpulio „Everyman“ teatre. Vėliau „Lantern“ teatre pastačiau savos kūrybos judesio spektaklį „Batai“, po to sekė kiti projektai. Be teatro, tam, kad išgyvenčiau reikėjo užsiimti ir kitokia veikla – dirbau Christleton High School vaduojančia teatro mokytoja, vėliau perėjau į Christleton International Studio, kuriai sukūriau CAS programą ir pati jai vadovavau.

Kodėl grįžote?

Apie grįžimo namo… Kad ir kaip ten buvo gerai, niekada nesijaučiau namie. Labai džiaugiuosi, kad ten išvykau, patirtys – neįkainojamos. Tačiau džiaugiuosi grįžusi. Vis dėl to, gali būti, jog tai ne paskutinė mano kelionė.

Kaip manote, koks didžiausias Jūsų gyvenimo pasiekimas?

Keistas klausimas. Nežinau kaip atsakyti… Manau, kad mano didžiausi pasiekimai manęs dar tik laukia ateityje. Kol kas įsimintiniausi įvykiai ir patirtys susijusios su profesine veikla.

Šiuo metu esate Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus vedėja. Įkūrėte teatro trupę „Gūžta“. Kokius darbus ir projektus galėtumėte dar pridėti?

Be minėto vedėjos (labai juokingas žodis „vedėja“) ir „Gūžtos“ vadovės darbo šiuo metu dirbu su nerealiu muzikantu Gintautu Gascevičiumi – režisavau albumo „VARAVA“ pasirodymų koncertus.

Kodėl ir kaip atsirado „Gūžta“?

Šiauliuose pilna kūrybiško, scenos menus mylinčio jaunimo, kuriam kažkur reikia eiti, veikti, bandyti. Žinodama tai, pabandžiau paklausti Šiaulių kultūros centro vadovybės, ką jie manytų apie galimybę burtis panašiam kolektyvui. Akimirksniu užsižiebė žalia šviesa ir labai greitai atsirado „Gūžta“.

Pirmasis Jūsų spektaklis „Knyga“, pagal Duncano Battmano pjesę, nagrinėja pasitikėjimo savimi, drąsos, atsakomybės klausimus. Ar tai Jums artimos temos, ar apie tai norite kalbėti remiantis nūdienos aktualijomis?

Taip, šios temos man artimos, gyvenime turėjau daug situacijų, kuriose jautiesi įspraustas į kampą, kai nežinai ką daryti, kaip ištrūkti ir kur bėgti. Manau „Knygoje“ kiekvienas žiūrovas, bet kokio amžiaus ir padėties, ras dalykų, kurie kalba apie konkrečią jos ar jo situaciją. Tiesa, šiame pastatyme, kuriame vaidino labai talentingi jauni žmonės: Dorotėja Lanzbergaitė, Elžbieta Girkantaitė, Veronika Novickaitė ir Artur Dmitrijev, turėjome ir vieną liniją, į kurią dirbdami prie šio spektaklio „kabinomės“. Spektaklyje ne veltui matomos dvi mokyklinės kėdės.

Nepaisant to, kad dirbate Šiaulių kultūros centre, kaip vertinate kultūrinį gyvenimą Šiauliuose? Ką atsakytumėte sakantiems, kad tikroji kultūra yra tik sostinėje arba Kaune?

Aš nesutikčiau, tikrai nesutikčiau su tais, kurie taip sako. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, turiu pasakyti jog Šiauliuose yra nuobodu. Kai sakau nuobodu – kalbu apie eilinę savaitę, kai nevyksta jokie kasmetiniai, miesto renginiai ir festivaliai. Kai jie yra – viskas puiku. Bet išties, manau, kad Šiauliuose gana nuobodu.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vieta mieste?

Tikriausiai turėčiau atsakyti – teatras. Bet taip nesakysiu, nes į vieną vietą visada mielai grįžtu – tai gastropub’as „CASK 215“.

Šiauliuose labai trūksta vietų, kur grotų muzika, būtų skaitoma poezija ar šiaip vyktų kas nors nenuspėjama.

Mūsų tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte šiauliečiams?

Optimizmo!