Kalba gyventojai

Šiaulietis Jonas Vaicekauskas: „Skaitymas man kaip narkotikas“

Jono Vaicekausko knygos pristatymas Šiaulių viešojoje bibliotekoje (I. Slonksnytės nuotr.)

Skulptorius, akmentašys, medžio drožėjas ir rašytojas Jonas Vaicekauskas, atrodo, gyvena gyvenimą, kurio pagrindinis tikslas – sukurti kažką, kas išliktų dar ir po jo. Šiauliuose gyvenantis vyras sutiko pasidalinti savo istorija: kodėl pasirinko tokį įvairiapusį kūrėjo kelią ir kokias knygas jis ragina perskaityti kiekvieną.

Kas Jus atvedė į skulptoriaus kelią ir kaip iš skulptoriaus tapote rašytoju?

Keistai skambanti kombinacija. Bet turbūt dar keisčiau, jog skulptoriumi aš tapau po to, kai išbandžiau fiziko kelią, nes būtent to ir mokiausi universitete. Iš esmės, viskas pasikeitė, kai truputį mažiau nei prieš 50 metų pradėjau dirbti „Dailės“ kombinate. Ten aš ir susipažinau su akmentašiais.

Dažnai pabrėžiu, kad man patinka smūgis, o tuo metu akmentašystėje vyravo tūkstantmečius gyvuojantis smūginis akmens apdirbimo būdas. „Dailės“ kombinate tada, šia veikla užsiimantys žmonės kalė postamentą „Kryžkalnio Magdei“, kurio liekanos stovi iki pat dabar. Pamačiau, kaip tai daroma. Pabandžiau ir užkibau. Nuo to ir prasidėjo mano „akmenuotas“ kelias. Po kurio laiko, jau Šiauliuose, profesorius Aloyzas Toleikis manęs paklausė: „Kodėl nepabandai nukalti kažko parodai?“ Aš pabandžiau ir štai, jau daugiau kaip 40 metų kasmet dalyvauju įvairiose parodose, tame tarpe ir profesionalų.  Esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, priklausau Meno kūrėjų asociacijai.

O kaip dėl rašytojo krypties?

Buvo toks metas, kuomet dirbau Gegužių mokykloje dailės mokytoju. Nors visąlaik galvojau, jog šis darbas nebus pastovus, bet kiekvienais metais kartodamas, jog dar padirbsiu, dar padirbsiu, suskaičiavau apie 15 darbo metų. Taip bedirbant mane „prispaudė“ atestuotis, gauti vyr. mokytojo kvalifikacinę kategoriją. Daug balų galėjau užsidirbti parašęs ir publikavęs straipsnį pedagogine tematika. Nutariau pabandyti. Tai čia toks pirmasis mano sėkmingas bandymas rašyti.

Vėliau pajaučiau, jog visai gerai jaučiuosi, maigydamas klavišus. Norėdamas įsitikinti, ar mano rašymas kažko vertas, nusiunčiau savo kūrybos bandymus kultūriniams leidiniams. Pasirodo tiko. Kone didžiausią paskatą man davė tuometinė „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė Jūratė Visockaitė, kuri, nors ir turėdama begalę darbų, man surado laiko ir pasakė: „rašyk“. Pirmoji mano knyga daugiausia ir sudaryta iš tekstų, kurie buvo publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ bei „Nemune“.

Antroji  knyga– taip pat kelerius metus rašyti tekstai, prie kurių prisidėjo ir haiku (prozinės poezijos stilius Japonijoje). Kalbant apie pastarąją, nors rašyti haiku pradėjau tik prieš keletą metų, pasisekė, jog respublikiniame konkurse laimėjau antrą vietą, rudeniniame „Kukai“ konkurse (kur vertina patys dalyviai), tapau nugalėtoju. Esu patenkintas, kad 2018 metų 10-jame tarptautiniame haiku konkurse rusų kalba, patekau į „Shortlist“, nors jame ir dalyvavo virš 2000 žmonių iš viso pasaulio.

Ar yra kažkokia žinutė, kurią savo tekstais norėtumėte perduoti skaitytojams?

Aš manu, jog mūsų degradavusiame, merdinčiame Vakarų pasaulyje turėtų būti liudijimų iš senesnių laikų, nes aš juk pokario vaikas. Norėtųsi turėti viltį, nors nyku matyti, kaip stengiamasi sunaikinti mūsų kultūrą, kalbą, identitetą. Didžiąja dalimi mano tekstai – autobiografiniai. Rašau be jokio išankstinio plano, tekstuose atsispindi žmogaus raida įvairiuose amžiaus tarpsniuose, skirtingais visuomenės raidos laikotarpiais.

Koks jūsų, kaip rašytojo, stilius?

 Ką apie mano rašymą sako kiti: J. Visockaitė: „… autorius turi literatūrinę klausą ir skonį, yra apsiskaitęs, taigi skaitytojai apdovanojami realia, neišmokta pasaulėžiūra, betarpiška pasaulėjauta“.  „ …tekstai traukia netikėta dokumentika, užburia šmaikščiu žodžiu, lakonišku sakiniu, santūriu griežtumu.“

Kaip Jūs pats vertinate savo kūrybą?

Nemanau, kad savo kūryba nustebinsiu pasaulį. Ne tas amžius, kad to tikėtis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kažkuo unikalus, kažkuo vertingas. Gebantis rašyti, turėtų išdrįsti to imtis. Bėda ta, kad dabar, ko gero, daugiau rašančių, nei skaitančių. Anksčiau manėme, kad sugebėjimas rašyti „nuo dievo“, dabar yra… Kūrybinio rašymo kursai. Gyvename ne turinio, bet formos pasaulyje, o ji išmokstama. Šiuolaikiniam skaitytojui sunku, bet svarbu atskirti pelus nuo grūdų.

Koks yra jūsų skaitytojas?

Manau, jog tai vyresnis ir bent šiek tiek apsiskaitęs žmogus. Jam, gal būt įdomi požiūrių įvairovė apie tą patį gyvenamą laikotarpį.

Ar turite patarimą, kaip ugdyti kūrybiškumą?

Gauti užsakymą… Man tikrai svarbu, jog mane kažkas paragintų, stimuliuotų ir tikrai tai nebūtinai turi būti pinigai. Įsiminė kompozitoriaus Imre Kalman žodžiai kuomet jo paklausė, kaip jūs sugebėjote parašyti tokias geras operetes. Šis žmogus atsakė: „Jas užsakė“. Matyt man, kaip galbūt ir kitiems, likę nemažai nepasitikėjimo savo sugebėjimais ir dvejonės, ar tikrai verta tuo užsiimti, tačiau konkursai skatina rašyti ir dar kartą pasitikrinti savo pasirinkimą.

TOP  knygos, kurias rekomenduojate perskaityti?

Sunku kažką išskirti, nes aš skaitau visą savo gyvenimą. Skaitymas man kaip narkotikas, atitraukiantis nuo skausmo ir visų gyvenimo negandų.

Tiek turime laiko patikrintos klasikos, kad sunku sekti dabartinę literatūros raidą.

Gi de Moposano, Stefano Cveigo novelės. Hermanas Hesė. Hemingvėjus, geriausios Remarko knygos. Puikūs japonų autoriai, „Naujojo romano“ atstovai (Lotynų Amerika) – pasirinkimas platus.